Subakas
| Balio provincijos kultūrinis kraštovaizdis: Subakų sistema kaip Tri Hita Karana filosofijos pavyzdys | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
 | |
| Tagalalango ryžių terasos | |
| Vieta |  Indonezija |
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | iii, v, vi |
 Nuoroda |
(angl.) (pranc.): 1194 |
| Regionas** | Azija |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2012 (36-oji sesija) |
  Subakas šalies/regiono žemėlapyje
| |
 Vikiteka: | Subakas |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Subakas (indonez. subak) – Indonezijoje, Balio saloje įdiegta tradicinė irigacinė sistema, reguliuojanti vandens tiekimą tarp atskirų kaimų ir terasinių laukų. Ji susieja ryžių laukus ir vandens šventyklas į vientisą sistemą, kuri užtikrina darnią žemdirbystę.[1]
Iš viso Balio saloje 1996 m. buvo apie 1300 subakų, kuriuose dirbo apie 260 tūkst. valstiečių. Jų dydis svyravo nuo kelių hektarų iki beveik 800 ha. (vidutiniškai apie 100 ha).[2] 2019 m. buvo priskaičiuojami 1559 subakai. Dėl savo svarbos dalis jų 2012 m. buvo įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.[3]
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seniausias subako paminėjimas istoriniuose šaltiniuose datuojamas XI a. kasuwakara terminu, kuris vėliau virto suwak, o dar vėliau – subak. Tačiau kadangi tuo metu liudijama jau išsivysčiusi, pilnai susiformavusi sistema, pačių subakų steigimas greičiausiai prasidėjo jau IX a., Balyje plintant Indijos civilizacijai.[4]
Viduramžiais subakai buvo autonominis vienetas, į kurio vidaus reikalus Balio karalystės beveik nesikišo. Viena išimtis buvo XV-XVI a., kuomet Balį valdė Madžapahitas, ir buvo skiriami vietininkai, reguliavę subakus valstybiniu mastu. Subakų sistemą ir autonomiją stiprino ir olandai Nyderlandų Rytų Indijose, todėl jie beveik nepakitę išgyveno iki XX a. vidurio.[5]
XX a. viduryje, Indoneziją valdant Sukarnui ir diegiant socialistinio stiliaus žemėvaldą, subakai pradėti naikinti, kaimų bendruomenės pradėtos dirbtinai jungti į didesnius vienetus. 1965 m. Suharto režimo metu perėjus prie kapitalistinių metodų, žalioji revoliucija irgi naikino tradicinį žemės ūkį, tačiau nepasiekė pageidaujamo rezultato.[6] Subakų sistemai didelis smūgis buvo ir masinio turizmo vystymas, kuomet dalis ryžių laukų buvo atiduoti turizmo reikmėms.[7]
Nuo 1970 m. Vakarų mokslininkai atkreipė dėmesį į subakų teigiamus bruožus, įrodė jų naudą darniai žemdirbystei ir ekonominį rentabilumą. Nuo XX a. pabaigos Indonezijos valdžia įstatymais ėmė skatinti subakų išsaugojimą. Pastebėta šios sistemos nauda ne tik žemės ūkiui, bet ir turizmui, kadangi ryžių terasos ir vandens šventyklos tapo svarbiais turizmo traukos objektais. Pradėtas subako sistemos tarptautinio žinomumo didinimas.[8]
Sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kiekvienas subakas naudoja vieną vandens šaltinį, iš kurio žemyn kalnais tekantis vanduo kanalų, šliuzų ir kitų įrengimų pagalba paskirstomas tolygiai, kad drėkintų visus terasinius laukus. Visą subako bendruomenę (krama subak) reguliuoja vadovybė, kuriai vadovauja pekaseh, o už vandens skirstymą atsakingas pangliman. Ypač dideliuose subakuose (subak gede) laukai dalinami į tris lygius: aukštutinius (ngulu), vidurinius (maongin) ir žemutinius (ngasep).[9]
Bendruomenės nariai įneša piniginę dalį, kuri naudojama bendrai subako sistemos priežiūrai. Subako reikalai aptariami specialiuose susirinkimuose paruman, kuomet nusprendžiama vandens nukreipimo diena, tiekimo tvarka, ceremonijos, arimo ir sėjos metas. Ryžiai yra sėjami du kartus per metus: kerta masa laikotarpis sutampa su lietaus sezonu, o gadon laikotarpis – su sausuoju.[10]
Subakų sistema turi ne tik užtikrinti teisingą to paties šaltinio vandens paskirstymą tarp skirtingo lygio ryžių terasų, bet ir suderinti pūdymavimo laikotarpį pakankamo dydžio žemės plotuose. Tai reikalinga, kad kenkėjai kurį laiką liktų be maisto, ir jų stipriai sumažėtų.[11]
Subakų valdyme labai svarbią vietą vaidina religija. Visa subakų filosofija remiasi Balio hinduizmo koncepcija Tri Hita Karana, kuri pabrėžia gamtos, žmogaus ir dievybių vienovę. Vandens tiekime vadinamosios vandens šventyklos atlieka ypač svarbią funkciją: jose surenkamas vanduo, kuris pašventinamas ir iš čia paleidžiamas žemyn į laukus. Šventyklose vyksta svarbiausi ritualai.[12]
Pasaulio paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į pasaulio paveldo sąrašą įrašyti penki svarbiausi subakų kompleksai. Šie subakai apima apie 20 tūkst. hektarų žemės plotų.[13]
| UNESCO kodas |
Paveikslėlis | Pavadinimas | Regencija | Koordinatės | Aprašymas |
|---|---|---|---|---|---|
| 1194–001 |  |
Ulu Danun Baturo šventykla | Banglis | 8°15′17″ p. pl. 115°20′10″ r. ilg. / 8.25472°š. pl. 115.33611°r. ilg. | Aukščiausiai esanti ir svarbiausia vandens šventykla Balyje |
| 1194–002 | .jpg) |
Baturo ežeras | Banglis | 8°15′33″ p. pl. 115°24′10″ r. ilg. / 8.25917°š. pl. 115.40278°r. ilg. | Laikomas svarbiausiu viso Balio vandens šaltiniu ir visų subakų šaltiniu |
| 1194–003 |  |
Pekerisano vandenskyros subakai | Gianjaras | 8°25′46″ p. pl. 115°18′44″ r. ilg. / 8.42944°š. pl. 115.31222°r. ilg. | Seniausia žinoma subakų sistema Balyje. Apima Tirta Empul bei Mengenimo vandens šventyklas bei visą eilę ryžių terasų (Tagalalangas ir kt.). |
| 1194–004 |  |
Čatur Anga Batukaru subakai | Tabananas | 8°20′37″ p. pl. 115°7′20″ r. ilg. / 8.34361°š. pl. 115.12222°r. ilg. | Iš pradžių apėmė Džatiluvi (Jatiluwih) terasas, bet vėliau praplėsti ir dabar apima 17 subak gede, 12 kaimų, Tamblingano ir Bujano ežerus, miškų ruožus.[14] |
| 1194–005 |  |
Taman Ajuno šventykla | Badungas | 8°32′31″ p. pl. 115°10′21″ r. ilg. / 8.54194°š. pl. 115.17250°r. ilg. | Didžiausia ir architektūriškai brandžiausia Balio vandens šventykla, atspindinti XVII a. Badungo karalystės subako sistemą. Jai priklauso 3 subakai. |
Susiję pasaulio paveldo objektai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Wardana, Agung (2015). „World Heritage-Making in the Pluralistic Legal-Institutional Setting of Catur Angga Batukaru, Bali“. academia.edu. School of Law, Deakin University, Melbourne, 15–17 April 2015.
- ↑ Horst, Lucas (1996). "Intervention in irrigation water division in Bali, Indonesia". In Diemer, Geert; Huibers, Frans P. (eds.). Crops, people and irrigation; Water allocation practices of farmers and engineers (International Symposium on Ecohydrology). London: Intermediate Technology Publications. pp. 34–52. ISBN 9781853393044.
- ↑ Cultural Landscape of Bali Province: the Subak System as a Manifestation of the Tri Hita Karana Philosophy
- ↑ „The Subak System In Bali: Bali’s Complex Irrigation System And Only UNESCO World Heritage Site“. finnsbeachclub.com. Retrieved 29 May 2024.
- ↑ Wayan Windia. Sustainability of Subak Irrigation System in Bali (Experience of Bali Island) (2010).
- ↑ J. Stephen Lansing. Simulation Modeling of Balinese Irrigation.
- ↑ Wasti Atmojo, Rita A. Widiadana. `Subak' agricultural system proposed as world heritage. Jakarta Post (2009).
- ↑ Wasti Atmojo, Rita A. Widiadana. `Subak' agricultural system proposed as world heritage. Jakarta Post (2009).
- ↑ Norken, I Nyoman (2019). „Efforts to preserve the sustainability of subak irrigation system in Denpasar city, Bali Province, Indonesia“. MATEC Web of Conferences. 276: 1–13.
- ↑ Norken, I Nyoman (2019). „Efforts to preserve the sustainability of subak irrigation system in Denpasar city, Bali Province, Indonesia“. MATEC Web of Conferences. 276: 1–13.
- ↑ Lansing 1996, “Traditional Irrigation and the Green Revolution in Bali”.
- ↑ Michael Mobbs. Bathurst Burr: Bali’s self-repairing farming system.
- ↑ Cultural Landscape of Bali Province: the Subak System as a Manifestation of the Tri Hita Karana Philosophy
- ↑ Wardana, Agung (2015). „World Heritage-Making in the Pluralistic Legal-Institutional Setting of Catur Angga Batukaru, Bali“. academia.edu. School of Law, Deakin University, Melbourne, 15–17 April 2015.
