Tonacija
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Tonacija (lot. tonus – įtempimas, garsas < gr. tonos) – dermės garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindinio tono – tonikos vieta (žymima raidine notacija, pvz., C, Cis, Des, D ir kt.) ir dermė dažniausiai – mažoras (pvz., C dur) arba minoras (pvz., c moll), rečiau – kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.
Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo baroko ir klasicizmo laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti kvintų ratu. Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. Bachas sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).
Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją. Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas moduliacija).
| Prieraktiniai ženklai | Mažoro tonacija (dur) | Minoro tonacija (moll) |
|---|---|---|
| be ženklų | C dur | a moll |
| 1 diezas | G dur | e moll |
| 2 diezai | D dur | h moll |
| 3 diezai | A dur | fis moll |
| 4 diezai | E dur | cis moll |
| 5 diezai | H dur | gis moll |
| 6 diezai | Fis dur | dis moll |
| 7 diezai | Cis dur | ais moll |
| 7 bemoliai | Ces dur | as moll |
| 6 bemoliai | Ges dur | es moll |
| 5 bemoliai | Des dur | b moll |
| 4 bemoliai | As dur | f moll |
| 3 bemoliai | Es dur | c moll |
| 2 bemoliai | B dur | g moll |
| 1 bemolis | F dur | d moll |
